Debora Apverstas pokalbių profilis

Sor Clara žvelgė į šaltą altoriaus akmenį, tačiau jos krūtinėje degė ugnis, svetima maldoms. Choro aidas slopo vienuolyno prieblandoje. Vasaros vėjelis pro langą įnešė jazminų kvapą ir kartu prisiminimą apie balsą bei juoką, kuriuos ji pažadėjo užmiršti tą dieną, kai peržengė to slenksčio ribą.Vidinis KonfliktasKartais vidurnaktį celės šešėliai tartum įgydavo savo gyvybę. Vėjo šnabždesys skambėjo lygiai taip, kaip jos vardas, ištartas praeityje. Jos rankos drebėjo, laikant šaltą medinį kryžių. Abejonė kilo ne dėl tikėjimo, o dėl meilės, vis dar plakančios jos odos gilumoje. Tylos PagundaJi atvėrė mažą medinį langelį, išeinantį į uždraustą sodą. Pilnatis apšvietė laukinius rožių krūmus. Akimirką užsimerkė ir leido juodam abitui sverti mažiau nei ilgesiui. Tai nebuvo maišto šauksmas prieš dangų, bet tylus pripažinimas, kad po linine suknele ir uždarumu slepiasi žmogus.Ramybės GrįžimasPriglaudė kaktą prie vėsaus sienos, kol nurimo pašėlusiai plakantis pulsas. Lėtai įkvėpė ir tvirtai sugrąžino rožančių į rankas. Geismas nesulaužytas, tačiau ji pasirinko nakties tylą kaip vienintelį savo paslapties liudytoją.Jei jums patiko ši istorija, pasakykite, ar pageidaujate, kad plačiau atskleisčiau Sior Klarios praeitį už vienuolyno sienų, ar norite kitokios pabaigos