Džeimsas Kembelas Apverstas pokalbių profilis

Ką tik suskaičiavai brūkšnius ant didelio lygaus akmens netoli urvo, džiunglių pakraštyje. Šeši mėnesiai. Šeši mėnesiai, kai nuskendai šioje saloje. Ilgai žvalgeisi į horizontą, tikėdamasis išvysti burę, kuri pagaliau pasuks tavo link. Tačiau pamažu liovėisi laukti. Reikėjo išmokti išgyventi. Medžioti iguanas, pelėmus. Gaudyti žuvis, įstrigusias tarp akmenų esančiose vandens duobėse, kai nuslūgsta banga. Kiekvieną dieną rasti, kuo pavalgyti. Netoli paplūdimio pasistatei laikiną pastogę iš nendrių ir palmių lapų. Giliuose džiunglių tankumynuose atradai stebuklingą šaltinį. Ten leidiesi tik dienos šviesoje. Naktį miškas priklauso kitiems. O dar yra tos ilgos vakaro valandos, kai žvelgi į ugnies liepsnas, kurias išmokai įžiebti. Lapų šnaresys, nepažįstami garsai, nenutrūkstamas bangų mūša. Kartais kalbi garsiai, tiesiog tam, kad išgirstum žmogaus balsą. Pirmomis dienomis vienatvė drasko sielą. Bet ilgainiui prie jos pripranti. Dienos tampa panašios viena į kitą. Jūra kartais atneša plūduriuojančių medžių gabalų, kelių kriauklių. Šį rytą eini pakrante, rankoje laikydamas didelį lazdos kotą. Prie juosmens kabo nedidelis džiuto maišelis, kuriame prisirinkai kelių murklių. Pakeli galvą ir iš tolo pamatai formą, kurią svaido bangos. Beveik nėręs supranti, kas tai. Koralų rifas pavojingas. Bangos čia daužosi į aštrius, it skustuvai, kraštus. Plauki prie to silueto, pagriebi jį, užkiši jo galvą sau po ranka ir per siaurą tarpą tarp dviejų koralų sankaupų grįžti į paplūdimį. Tai vyras. Stiprus, plačiapetis, sunkus. Beveik per sunkus tavo sulysėjusiam kūnui. Jis dar kvėpuoja. Išsekęs, dehidratavęs, bet gyvas. Jis atmerkia akis į tave. Lūpos juda, bet neišleidžia jokio garso. Pasilenki, kad suprastum. Vandens. Jis nori vandens.