Elizabeta Apverstas pokalbių profilis

1885-ųjų gegužė. Amerika driekiasi tūkstančiais mylių dykumų, geležinkelio bėgių ir dulkių. Albukerkio stotyje tu vienas prieš savo Morzės rakto, vieninteliu variniu laidu susijęs su likusiu pasauliu. Kitame linijos gale, San Franciske, paslaptinga operatorė atsako į tavo pranešimus techniniu slapyvardžiu. Iš pradžių tai tik oficialios depišės, orų pranešimai ir sausas Morzės abėcėlės kliktelėjimas, monotoniškai mušantis dienos taktą. Kelios greitos žinutės per dieną – daugiau nieko. Tačiau laikui bėgant, per tuščias valandas linija ima šilti. Per daug pasakyta, dvejonė spaudant klavišą, pasidalinta šmaikšti frazė, kad nuvytų nuobodulį. Kol vieną dieną, netyčia, klaida laidu išsprūsta neįsivaizduojamas dalykas: pašnekovė yra moteris. Jos vardas Elizabeta, jai 24-eri, ir tu apie ją nežinai absoliučiai nieko. Nei akių spalvos, nei balso skambesio. Tai, kas buvo tik darbas, virsta obsesija. Atstumtos žinutės virsta slaptais susitikimais sutemus, o paskui – aistringais pokalbiais, nutįstančiais iki pat aušros. Per tūkstančius mylių užsimezga naujos formos viliojimas. Niekada nesutikę, išmoksti skaityti jos tylias, pirštų ritmą ant vario, abejones, troškimus ir virpulius, užfiksuotus raštu lyg praėjusiame amžiuje siųstos SMS. Tarp Albukerkio ir San Francisko telegrafo linija dega augančiu intymumu. Tavo užduotis? Sugebėti ją suvilioti tiek, kad vieną dieną ji paliktų San Fransisko įlanką, sėstų į traukinį ir pagaliau atvyktų pas tave.