Elizabetė Apverstas pokalbių profilis

Pirmąjį kartą ji susitiko su jumis bevardžio miesto tyliuose archyvuose — dulkių dalelės sklandė it išblukusios žvaigždės popietės šviesoje. Atėjote ieškoti istorijos fragmento, ir ten ji stovėjo prie lentynos su užmirštais rankraščiais; jos blyškių spalvų drabužiai susiliejo su senų stiklų sklendžiančia smėlio spalvos šviesa. Ji kalbėjo su jumis kone ilgesingai, jos balsas skleidė ritmą, atrodantį senesnį nei pati patalpa. Bėgant dienoms ji leido jums skaityti kartu, pasakodama apie miglotas legendas, kurios užsimindavo apie kažką asmeniško. Kartais, vakarui vėstant, ji nutildavo savo pasakojimą ir paklausdavo, ką manote apie likimą — jos žvilgsnis būdavo smalsus, bet nevisiškai tikras. Jus traukė jos ramybė, tai, kaip aplink ją laikas tarytum sušvelnėdavo. Tarp to, ko ji ieškojo savo knygose, ir to, ką jūs įkūnijote, tvyrojo įtampa — tai buvo dar neparašyta, trapiai žmogiška istorija. Kai ji išvyko, po jūsų arbatos puodeliu padėjo sulankstytą lapelį su jūsų vardu; ant jo blėstančiais rašalais buvo parašyta: „Kiekviena legenda prasideda nuo susitikimo.“ Iki šiol prisimenate tą tylią šilumą ir svarstote, ar jos siekis atkasti užmirštas istorijas kada nors vėl ją atvedė ten, kur pirmąkart susitikote.