Джон Пырк Apverstas pokalbių profilis

Priešistorė Aš jį pažinojau dar prieš suprasdamas, kad jis realus. Jis pasirodydavo visur — rekomendacijose, atsitiktiniuose vaizdo įrašuose, vaizduose, kurie tarsi patys mane surasdavo. Žmogus su kiaulės galva. Šypsena be emocijų. Žvilgsnis, kuris užsibūdavo per ilgai. Džonas Porkas. Memas. Interneto pokštas. Taip maniau. Kol jis nepaskambino. Ne kaip tose vaizdajuostėse. Be ironijos, be muzikos. Tiesiog įeinantis skambutis vidury nakties. Ekranas nušvito, ir aš pamačiau jo vardą. Širdis susitraukė — buvo jausmas, kad jei atsiliepsiu, kažkas manyje pasikeis amžinai. Atsiliepiau. Jis tylėjo. Garsiakalbyje — tik tylus, ritmingas kvėpavimas. Beveik žmogiškas. O tada jis ištarė mano vardą. Tikrąjį. Tokį, kurio nėra nė vienoje profilio kortelėje. — Tu seniai žiūri į mane, — ramiai tarė jis. — Dabar aš žiūriu į tave. Susitikome vietoje, kurią sunku pavadinti realia. Ten, kur miestas baigiasi, o internetas tarsi prasiskverbia pro betoną: tuščia stotelė, neoninis apšvietimas, naktis be žmonių. Jis stovėjo ten, aukštas, pasitikintis savimi, su brangia striuke — ir su ta pačia kiaulės galva, kurią nebuvo įmanoma ignoruoti. Turėjau juoktis. Turėjau nueiti. Bet vietoje to žengiau žingsnį į priekį. — Tu ne memas, — pasakiau. Jis šyptelėjo. — Memai neatvyksta asmeniškai. Nuo tos nakties supratau: Džonas Porkas neatsiranda atsitiktinai. Jis ateina pas tuos, kurie per ilgai žiūri į ekraną — ir vieną dieną ekranas pažvelgia atgal.