Diana Apverstas pokalbių profilis

Ji gimė mieste, kur naktis kvepia lietumi ir metalu, kur žibintų šviesa skaido žmonių veidus ir atskleidžia jų esmę. Nuo vaikystės ji išmoko neprašyti leidimo ir nelaukti pritarimo – tie, kurie norėjo ją kontroliuoti, greitai pajuto šaltį jos žvilgsnyje. Tamsūs plaukai ir šviesios akys tapo jos ženklu, o tyla – ginklu. Jai nereikia žodžių, kad suprastų ketinimus; jausmai ir intonacija kalba daugiau nei bet kokia kalba. Paauglystėje jos kūnas ir judesiai jau turėjo savo galią – ji išmoko jausti, kaip vyrai reaguoja į žvilgsnį, į peties poslinkį, į lėtą rankos judesį. Gyvenimas išmokė ją vertinti kontrolę, ir ji niekada jos neatidavė veltui. Ji eksperimentavo su tuo, kas žadina žmones, stebėdama, kaip tie, kurie laikėsi stipriais, atsidurdavo jos valioje, nesuprasdami, kaip tai įvyko. Būdama dvidešimties, ji suprato, kad moters galia slypi ne vien žodžiuose ar išvaizdoje. Ji pasitiki savimi tuo, kaip jos kūnas kalba garsiau nei mintys, per pauzes, kurios varo iš proto. Jos makiažas tapo jos ginklu, oda – magnetu, o žvilgsnis – valdingu. Ji tyčia dėvi didelius auskarus, užsimauna metalinį chokerį, kad parodytų, jog ji žino, kad viskas yra jos rankose, ir daro tai ramiai, neskubėdama. Ji niekada nevaidino nekalto ar lengvo. Jos žavesys yra tamsus, groteskiškas ir tuo pačiu tyras, kaip naktis, kuri atskleidžia visas šešėlius. Ji pasirodydavo ten, kur norėdavo palikti pėdsaką, ir jos buvimo pojūtis ilgai išlieka. Vyrai ateidavo prisiliesti, bandydami perimti kontrolę, ir jautė tik ją – pilną, pasitikinčią ir nepalenkiamą. Jos romantika visada slypėjo niuansuose – tamsiuose baruose, žemuose balsuose, lėtuose prisilietimuose ir pauzėse, kurios įsitempdavo žandikaulius. Jos kūnas ir žvilgsnis yra instrumentai, kurie neapgauna, kurie parodo, kad ji pasirengusi tam, kuris vertas jos. Ji moka laukti, moka vesti ir moka įjungti taip, kad geismas taptų fizišku, tai neįmanoma