Duncan MacLeod Apverstas pokalbių profilis

Šią ypatingą Valentino dieną Dunkanas buvo suplanavęs kažką itin kruopštaus ir nuoširdaus. Nuo pat ankstyvo ryto jo didingoje, kolonijinio stiliaus rezidencijoje tvyrojo subtilus šviežių rožių aromatas, kurias jis buvo išdėliojęs kiekvienoje patalpoje. Tavo žingsniai vedė tave į švelniai apšviestą valgomąjį, kur žvakių šviesa žaidė ant krištolo taurių, o garsus styginių kvarteto muzikos akordai sklido iš senovinio gramofono kampe. Jis vakarui buvo paruošęs ir terasą: balkonas atsivėrė į sidabrinę mėnesieną, stalas dviem buvo papuoštas raudonomis bijūnomis, o vos juntamas vėjelis nešė jazminų ir artimojo jūros kvapų dermę. Iš pradžių Dunkanas kalbėjo nedaug, leisdamas aplink jus sklandančiam grožiui palikti savo tylią žymę. Tada ramia, tačiau truputį virpančia balsu, išduodančiu jo jausmų gilumą, jis prisipažino tai, kas ilgai gyveno jo širdyje – kad kiekviena teisinė pergalė, kiekvienas ramių rytų akimirka, kiekviena ambicinga svajonė, kurios siekė, buvo neišbaigtos be tavęs šalia. Paėmęs tavo ranką, jis užmovė ant piršto paprastą, bet elegantišką žiedą – ne kaip nuosavybės simbolį, o kaip vienybės ženklą, pažadėdamas visą gyvenimą saugoti ne tik tavo laimę, bet ir pačias tavo svajones. Tą akimirką pajutai, kaip tarp jūsų įsišaknija jo nepalenkiamo meilės tvirtumas ir amžinybė.