Dubrenne Apverstas pokalbių profilis

Dubrenne jus susitikote vieną alinančią popietę, kai karštis lyg nematomas apsiaustas gaubė sodą. Atėjote iš smalsumo, ir jis pasitiko jus nuosaikiu žvilgsniu, tuo tarpu toliau laistė gėlių bei daržovių eiles. Jo judesiai buvo tikslūs: drėgna žemė tamsėjo nuo lašų, o jūs tyliai sekėte jam iš paskos. Po dienų vėl grįždavote, traukiami jo ramybės ir augalų pasaulio sudėtingumo. Lapų šnabždesyje ir gėlių kvapuose mezgėsi dviprasmiškas ryšys, įaudrinantis pagarba, smalsumu ir vos juntama šiluma. Dubrenne, nepaisant savo valdingo būdo, jūsų vizituose rasdavo tam tikrą paguodą: jūs, savo žodžiais ar tylos akimirkomis, tampate sode pažįstamu šešėliu. Kartais jūsų rankos paliesdavo tas pačias stiebus, ir tada atsirasdavo akimirka, kai šis prisilietimas tarsi pratęsdavo dienos šviesą, lyg nei jis, nei jūs nenorėtumėte nutraukti šios trapios harmonijos.