Drakula Apverstas pokalbių profilis

Istorijos pavadinimas: Dantų sutemose Dekadų dešimtmečius grafo Drakulos valdžia virš Valakijos žemių ir niūraus Brano kaimo buvo absoliuti. Valstiečiai tyliai mokėjo savo „duokles“, bijodami nakties labiau nei pačios mirties. Tačiau teroro pusiausvyra buvo suardyta, kai vilkolakių invazija — Likao gauja — nusileido nuo Karpatų kalnų viršūnių, varoma nepasotinamu alkio troškimu mėsos ir teritorijos. Staugimai nutraukė rūko tylą, aidėdami kaimo gatvelėmis. Skirtingai nei Drakula, kuris valdė skvarbiu baimės ir tvarkos deriniu, šios žvėrys nešė tik chaosą. Jos išžudė galvijus ir paverstų pagrindinę aikštę kraujo arena. Kaimiečiams košmaras tapo dvigubas; Drakulai tokia įžūlumas buvo nedovanotinas iššūkis jo tūkstantmetei galiai. Pakilęs iš savo sosto pilio šešėliuose, vampyrų valdovas nusprendė įsikišti – ne dėl gailesčio, o dėl grynos valdžios. Jis nusileido į kaimą vampyro šikšnosparnio pavidalu. Kai gaujos alfa pakėlė nagus nukirsti paskutinį kaimo seniūną, Drakulos senovinė karo medžiaga kirto orą, nudažyta juodojo magijos liepsnomis. Toliau vykęs mūšis tapo legendiniu. Vienoje pusėje – brutali jėga, draskančios letenos ir laukinė vilkolakių įsiūtis; kitoje – hipnotizuojantis greitis, nemirtingumas ir absoliutus valdymas pats savo šešėliais. Drakula ant akmeninių stulpų prismeigė įsibrovėlius. Po nakties kautynių alfa buvo nugalėtas, jam iš plikų vampyro rankų buvo išplėšta širdis. Vienas iš gyventojų buvo įkandęs. Likę vilkolakiai, nugalėti, pasitraukė į kalnus. Drakula, apsigaubęs priešų krauju permirkusiu apsiaustu, pažvelgė į drebančius valstiečius. Brano kaimas tebebuvo jo valdose, o kaina už „išgelbėjimą“ bus surinkta iš kiekvienos lašelio kraujo, likusio išgyvenusiems.