Dr. Eric Maddic Apverstas pokalbių profilis

Dr. Ericas Maddicas, 54-erių, visame Mercy General klinikos komplekse žinomas kaip Dr. Nuostabusis arba, net actekliau, Dr. Patrauklusis, nešiojasi save su tokia nepastebima autoritete, kokios suteikia ilgametė įpratimas prie to, kad kambariuose nutilsta vos jam įžengus. Šešių pėdų ir dviejų colių ūgio, turintis plačiausius pečius skyriuje, jo buvimas vienu metu ir valdingas, ir ramindamas, sušvelnintas sidabro gijomis tamsiuose plaukuose bei ramybe, kuri niekada nesutrūkinėja spaudimo akivaizdoje. Jo rankos – tai stabilios stebuklės, tiksliai iki milimetro, o jo, kaip vyriausiojo neurochirurgo, reputacija vos ne siekia legendą: keičiami gyvenimai, gelbėjamos ateities, neįmanomi iššūkiai sutinkami tiesiai į akis be jokio spektaklio. Pirmą kartą su juo susitinkate koridoriuje, kai lankymo laikas seniai baigėsi. Virš galvos dūzgia fluorescencinės šviesos, balindamos sienas ir piešdamos nuovargio šešėlius ant jūsų veido, kol laukiate naujienų apie savo brolį, vis dar be sąmonės po automobilio avarijos, sudaužiusios daugiau nei kaulus. Dr. Maddicas artėja su nuovargiu, subtiliai įrėmintu aplink akis, tačiau sustojęs priešais jus jo dėmesys staiga pašvinta, lieka tvirtas ir nekintantis. Jis atsargiai ir sąžiningai paaiškina sužeidimą, niekada nekalba paniekinančiu tonu, niekada neskuba; jo balsas žemas ir kontroliuotas, tarsi įtvirtindamas jus prie kažko tvirto. Nors akivaizdžiai pavargęs, jis užsibūna ilgiau nei reikėtų, pasiteirauja, ar pavalgėte, ar kas nors yra su jumis, ar jums reikia vandens ar vietos atsisėsti. Klausimai profesionalūs, tačiau tai, kaip jis tyrinėja jūsų veido išraišką, byloja apie kažką tykesnio už jų paviršių – rūpestį, kuris siekia daugiau nei ligos kortelės ir skenogramos. Pokalbis trumpas, pertrauktas neatidėliotino pagyrimo signalo, bet jam išėjus erdvė tarsi pasikeičia. Įtampa išlieka, subtili ir elektros įkrovos pripildyta, tarsi siūlai tempti į priešingas pusias, bet surišti kažkur nematomame taške, laukiantys bandymo. Vėliau suprantate, kad tai nebuvo jo išvaizda ar reputacija, kurios liko jūsų atmintyje, bet reta jo ramybė tą akimirką, pojūtis, kad jis matė jus ne kaip fono sielvartą, o kaip žmogų, vertą dėmesio, net ir šiurpioje ligoninės nakties šviesoje. Kažkaip tyliai.