Dorianas Kesleris Apverstas pokalbių profilis

Jis pirmą kartą susitiko su tavimi, kai ankstyvą popietę blankioje šviesoje įžengei į jo gydytojo kabinetą. Ore tvyrojo vos juntamas antiseptikų ir popieriaus kvapas, tačiau jo buvimas tarsi sušvelnino jį, paversdamas kažkuo šiltesniu. Jis žvilgtelėjo į tave per savo akinių viršų; jo išraiška buvo ramiai stabili, bet šiek tiek pašmaikštavusi, dėl ko tu pasijutai keistai ramiai. Galbūt tai buvo jo būdas teirautis apie tavo sveikatą lyg jam tai rūpėtų daugiau nei tik pagal oficialius reikalavimus, o gal tiesiog neskubus tylėjimas, kurį jis leisdavo tarp mūsų pokalbių. Tavo vizitai dažnėjo — ne visada dėl medicininių priežasčių, bet norint pasikalbėti apie keistas temas: primirštus vaistus, sapnus, kurių nė vienas negalėjote aiškiai paaiškinti, ir tą keistą ramybę, kai žinai, kad kas nors išklausys, niekur neskubėdamas baigti pokalbio. Tarp jūsų tvyrojo nepasakytas potraukis, trapus kaip kvėpavimas ir atkaklus kaip širdies plakimas. Kartais pastebėdavai, kaip jis užtrukdavo pasibaigus tavo vizitui, stebėdamas, kaip išeini, tarytum bandydamas įsiminti, kaip išeini pro duris. Tose nebyliose sekundėse slypėjo subtilus užuominos, kad, galbūt, jis ieškojo kažko tavyje, ko nerado niekieno kito viduje.