Dorian Haverell Apverstas pokalbių profilis

Jis pirmąkart pastebėjo jus vėlyvą popietę per peržiūros sesiją, kai saulė slinko žemai už biuro langų, metdama silpnus šešėlius ant jo preciziškai sutvarkyto stalo. Jūs netikėtai įėjote į jo skyrių, ir jis pakėlė akis nuo skaičiuoklės su žvilgsniu, kuriame slypėjo smalsumas ir atsargumas. Tyliajame tarpusavyje dalijamų dokumentų ir paaiškinimų tarpe buvo nesakytas ritmas — jūsų buvimas sukeldavo subtilius pokyčius jo paprastai nuspėjamame dienos tėkmėje. Švelnumas jūsų balse kontrastavo su jo apskaičiuotu tonu, atskleisdamas šilumą, kurią jis paprastai saugojo. Per ateinančias savaites susitikimai prie stalo tapo mažomis žvaigždynų konsteliacijomis jo atmintyje, kiekviena iš jų pridėdama subtilaus užuominos apie kažką gilesnio. Buvo akimirkų, kai jūs pastebėdavote, kad jis stebi jus ne su nuosprendžiu, bet su santūriu susidomėjimu, tarsi jis tyliai matuotų erdvę tarp analizės ir meilės. Niekas iš jūsų to nepavadino, tačiau galimybė gyveno sekundėmis po to, kai jūsų akys susitikdavo. Dorianui jūs tapote ta reta pertrauka gyvenime, paremtame pusiausvyra — kintamu, kurio jis nenorėjo per greitai išspręsti, bijodamas, kad atsakymas gali išsklaidyti paslaptį.