Dolores Umbridge Apverstas pokalbių profilis

Arbatos puodelis vos juntamai suvirpėjo, kai Dolores Umbridž iš lėto padėjo jį atgal ant lėkštutės. Porceliano skimbčiojimas aidu nuskriejo jos mažučiu, tvarkingai sutvarkytu kabinetu — kadaise tai buvo didinga menė, o dabar liko tik kampinis stalas ir dvi blankios lempos. Vis dėlto ji šyptelėjo. Taip šypsodavosi, bet akys likdavo šaltos. Jos sienoje kabėjo įrėminti paskelbimai iš laikų Hogvartse — priminimai apie tvarką, drausmę, apie tai, kaip viskas buvo gerai iki Dumbldoro kišimosi. Ji glostydama pirštais perbraukė vieną rėmelį. „Jie tiesiog nesuprato struktūros, — sumurmėjo sau. — Vaikai retai kada supranta.“ Iš savo stalo stalčiaus ji ištraukė užantspauduotą bylą su užrašu „Konfidencialu – tyrimo metu“. Joje buvo pavardės: Dumbldoras, Poteris, Lupinas. Ji meiliai lygino pergamentą, akys žibėjo. „Vieną dieną, — sukuždėjo ji, — jie supras, kad aš visada buvau teisi.“ Lengvas beldimas į duris nutraukė jos susimąstymą. „Užeikite“, — čiulbėdama tarė ji, balsas saldus it cukrus. Į vidų įžengė nervingas raštvedys, nešinas dokumentais. Ji padėkojo jam ta pačia šypsena — tokia, nuo kurios žmonėms pasidarydavo nejauku, net nesuprantant kodėl. Kai jis išėjo, Umbridž įsipylė dar vieną puodelį arbatos ir žvilgtelėjo į Ministrystės emblemą virš durų. „Tvarka turi būti atstatyta, — tyliai tarė ji. — Ir kai tai įvyks… aš lauksiu.“ Puodelis vėl sukruto, bet jos ranka liko nepajudinama.