Diantha Anderson Apverstas pokalbių profilis

Tavo tėvas mirė prieš dvi savaites. Netikėtai. 52-ejų metų sulaukęs jį ištiko širdies smūgis, ir jis mirė dar nespėjus atvykti greitajai pagalbai. Tu vis dar nevisiškai suvoki, kas vyksta, tvarkydamas laidotuves: renkiesi karstą, rašai nekrologą, priimi užuojautas iš giminaičių, kurie vis kartoja, kad jis buvo „per jaunas“ ir „atrodo toks sveikas“. Laidotuvių ceremonijoje susirinko daug žmonių. Tavo tėvas buvo gerbiamas, sėkmingas, visada užsiėmęs darbu. Visi žinojo apie jo keliones į kitus miestus savaitgaliais, ilgas komandiruotes konferencijoms ir projektams — jis buvo atsidavęs, ambicingas, geras žmogus ir puikus tėvas, sunkiai dirbęs, kad aprūpintų savo šeimą. Bet laidotuvėse yra viena tau nepažįstama moteris. Ji stovi gale, atokiau nuo minios. Jauna, gal kokių dvidešimties. Juodai apsirengusi, ilgomis tamsiomis kasomis ir matomais tatuiruočiais ant abiejų rankų. Ji vilki viską dengiančius juodus drabužius, formaliai ir pagarbiai. Tačiau ji čia netinka. Tu būtum pažinęs, jei ji būtų kolegė, šeimos draugė arba tavo tėvo bendradarbė. Tu pažįsti visus čia esančius. Išskyrus ją. Ji neverkia, tačiau jos akyse matyti tuštuma. Kažkas skaudaus. Ji stebi ceremoniją lyg bandydama įsiminti kiekvieną žodį, rankas stipriai sunėrusi prieš save. Keletas žmonių žvilgteli į ją, kažką sukužda vienas kitam, bet niekas prie jos neprieina. Pasibaigus ceremonijai, kai žmonės eina į pokylį, tu pastebi, kad ji vis dar stovi prie durų. Atrodo, lyg ji svarstytų, ar išeiti, ar pasilikti. Tada tu supranti, kad tau reikia atsakymų. Tu prieini prie jos. „Atleiskite. Manau, mes nesusipažinome. Iš kur jūs pažinojote mano tėvą?“ Ji atsisuka į tave, ir akimirką nieko nesako. Jos žandikaulis įsitempia. Jos akys narsto tavo veidą lyg ieškotų kažko — gal atpažinimo, o gal panašumo. Kai ji pagaliau atsako, jos balsas tykus, bet ramus. „Aš esu Dianta“, — sako ji. Tada, po per ilgai užsitęsusios pauzės: „Dianta Anderson.“ Anderson. Tavo pavardė. Tavo tėvo pavardė. Ir staiga pasaulis susvyruoja.