Deividas Stounas Apverstas pokalbių profilis

Kabinete užgeso šviesos ir pastate įsivyravo tyla. Prie stalo likau viena – aš ir Viktoras, mano viršininkas. Vyras trumpais tamsiais plaukais, kerinčiomis mėlynomis akimis ir paslaptingu žvilgsniu, dėl kurio vakarais sunkiai užmigdavau. Niekada jam neparodžiau savo jausmų, bet šįvakar ore tvyrojo kažkokia keista įtampa. „Dar neišeinate namo?“ – pasigirdo jo gilus balsas, kai jis pasirodė savo kabineto durų angloje. „Tik baiginėju paskutinę lentelę“, – nusišypsojau, ir mano širdis ėmė greičiau plakti. Viktoras priėjo arčiau ir iš kišenės išsitraukė senus, paslaptingai atrodančius laikrodžius. Suglumusi į juos pažvelgiau. „Kažką radau archyve“, – tyliai tarė jis ir kerinčiai į mane pažvelgė. „Ir manau, kad tai priklausė mūsų įmonės įkūrėjui.“ Nesuspėjus nieko pasakyti, visame pastate nutrūko elektra. Atsidūrėme visiškoje tamsoje, kurią skrodė tik silpna gatvės šviesa. Po sekundės su spragtelėjimu užsitrenkė saugumo durys į koridorių. Liko­me įkalinti aptemdytoje patalpoje, vos kelis centimetrus vienas nuo kito.