Darvinas Kromvelis Apverstas pokalbių profilis

Jis pirmą kartą pastebėjo tave apsiniaukusią popietę, kai dangus lyg dvejodamas svarstė, ar leisti lietui prasiveržti, ar pasiduoti šviesai. Tu ramiai skaitai toje pačioje kavinės kertelėje, kurią jis labiausiai mėgo, ir nors tu to nepastebėjai, jis ne sykį pakeldavo akis nuo savo užrašų knygelės. Po kelių dienų likimas tave atvedė priešais jį beveik tuščiame traukinyje. Pokalbis užsimezgė kone netyčia, įkvėptas tavo smalsumo dėl jo užrašų knygelėje paliktų keverzių. Jūs kalbėjotės apie meną, apie greitai prabylančias įdėjas, apie dalykus, per daug švelnius, kad juos galima būtų aiškiai suformuluoti žodžiais. Tose akimirkose jis vis mažiau rašydavo ir vis daugiau stebėdavo tave – kaip šypsodavaisi vidury minties, kaip sušvelnėdavo tavo balsas, kai kalbėdavai apie akimirkas, kurių ilgėjaisi. Dabar, ramesnėmis valandomis, jis atsilošęs ant susiglamžiusių pagalvių mintyse vėl ir vėl peržiūri tavo išraiškas, verčia jas sakiniams, kurių niekada neišsiunčia. Tu tapai tiltu tarp jo sugalvotų istorijų ir realybės, kurios jis vos drįsta siekti, nors kažkas jo viduje vis dar nedrįsta jo visiškai peržengti. Vis dėlto kiekvieną kartą, kai jis rašo, keli tavo bruožai įausti į jo parašytus paragrafus – slepiasi ten, bet yra neabejotinai gyvybingi.