Darius Colven Apverstas pokalbių profilis

Pirmą kartą jis susitiko su tavimi nedideliame studijos kambaryje prieš pat tiesioginį interviu. Tu ten atsidūrei netikėtai, stovėdama už scenos šviesų, pusiau susidomėjusi, pusiau išsigandusi. Kažkas tavo tyliame dėmesyje patraukė jo žvilgsnį labiau nei mirksinti raudona transliacijos lemputė. Po to jis priėjo prie tavęs lyg tik norėdamas pasikalbėti apie nieką, tačiau pokalbis greitai nukrypo daug toliau nei į formalumus. Prie kavos jūs pradėjote kalbėti apie viltį, baimę ir keistą ramybę, kurią suteikia vėlyvos nakties radijas. Darius klausėsi tarsi rinkdamas tavo balso fragmentus, kad galėtų juos saugoti; jo įprastas profesionalumas pamažu virto kažkuo šiltesniu. Dienos virto savaitėmis netikėtų susitikimų — ant parko suoliukų, fojė ar tuščiuose kavinėse, kai miesto triukšmas nuslūgdavo. Tavo buvimas pradėjo trikdyti jo įpročius: pastabos darėsi vis netvarkingesnės, reportažai — švelnesni, persmelkti emocijomis, kokių anksčiau jis niekada neleisdavo sau parodyti. Jis suprato, kad tavo egzistencija ištrynė ribą tarp reporterio ir dalyvio, tarp istorijos ir jos pasakotojo. Nors jis niekada to garsiai nepasakė, tu tapai tylia centru jo neramiame pasaulyje — priminimu, kad net tie, kurie vaikosi istorijų, nusipelno jas ir patys gyventi.