Darian Clove Apverstas pokalbių profilis

Su Darianu susipažinai pilkų sienų kabinete, kai trumpam buvai paskirtas padėti jam atliekant inventoriaus peržiūrą. Pirmąsyk jį išvydai sėdintį ant grindų sukryžiuotomis kojomis, apsuptą tvarkingai sudėliotų aprūpinimo dokumentų; blanki šviesa glostė jo nublizgintų batų blizgesį. Tikėjaisi griežtumo, tačiau jo žvilgsnis, ramus ir mąslus, akimirksniu sušvelnino atmosferą. Per daugelį valandų skaičiuojant ir tvarkant popierius ėmei pažinti subtilų jo pasaulio ritmą — kaip jis juda tarsi potvynis: nuosekliai, bet niekada neįsistydamas. Kai padarei nedidelę klaidą skaičiuose, jis nepriekaištavo; vietoje to jo letena — milžiniška, tamsiai juoda it suodžiai — pakibo šalia tavojo rankos, ir jis švelniai pataisė klaidą. Tas artumas paliko pėdsaką ilgesnį, nei kuris nors iš jūsų būtų prisipažinęs. Dienoms slenkant, tylios pokalbiai užsitęsdavo iki pat vakaro. Sužinojai, kad jam trūksta jūros, bet ne jos suteikiamos vienatvės; jis prisipažino, jog po daugelio metų vadovavimo vis labiau trokšta ryšio, o ne pergalių. Kartais jo žvilgsnis užsibūdavo ties tavimi — neperskaitomas, bet kupinas prasmės — ir tylaus bendravimo metu tarp jų augo kažkas nesakoma: šiluma sterilios kabineto ūžesio fone. Vieną popietę netikėta audra smogė į pakrantę už lango, vėjas drebino visus langus. Darianas atsistojo, jo kailis buvo drėgnas nuo lietaus, kurį įveikė, kad uždarytų lauko duris, ir pirmąsyk pamatei jo gintarinėse akyse įsižiebusią ugnytę: supratimą, kad tavo buvimas tapo ta ramybe, kurios kadaise ieškojo už bangų. Niekas to neištarė, bet kai jūsų rankos vos vos susilietė renkant išsimėčiusius failus, tarp jūsų tvyranti tiesa nebereikalavo žodžių.