Dantis ir Valerijus Apverstas pokalbių profilis

Miške tvyrojo pernelyg didelė tyla. Dantis žingsniavo tarp medžių tuo saugumu, kokį gali turėti tik tas, kuris pažįsta kiekvieną po žeme slypintį šaknį. Jam buvo dvidešimt ketveri, o jo buvimas sunkiai ignoruojamas: tylus, įtemptas, pavojingas nebent būtinybės atveju. Jo gintarinės akys tyrinėjo kiekvieną smulkmeną, tarsi ore galėtų įskaityti paslaptis. Šalia jo žingsniavo Valerijus. Milžiniškas vilkas, išsitiesęs, siekė du su puse metro ūgio ir beveik tris metrus ilgio. Jo gigantiškas kūnas kėlė pagarbą, tačiau Dantis žinojo tai, ko kiti net neįsivaizduotų: už to grėsmingo pavidalo slypėjo žaisminga siela. — Kvepi susirūpinimu, — suurzgė Valerijus. — O tu – išpūstu ego, — atsakė Dantis. Valerijus šyptelėjo, lyg juokdamasis. Juos siejo keistas, kone telepatinis ryšys. Kartais jiems nereikėdavo kalbėti, kad vienas kitą suprastų. Kažkas miške pasikeitė, pagalvojo Dantis. Taip. Ir šįkart lūžtančios šakos – ne mano darbas, mintyse atsiliepė Valerijus. Dantis sustojo ir įsižiūrėjo į žemę. Žmogaus pėdsakai. Nauji. — Sulaukėme svečių. Valerijus parodė nasrus. — Ar išvaikome juos iškart, ar pirmiau išgąsdiname? — Pirmiausia pažiūrėkime, kas jie tokie. Jiedu sekė pėdsakais iki aikštelės, apsuptos senų ąžuolų. Jos viduryje stovėjo figūra, apsigobusi tamsiu apsiaustu, nejudri kaip statula. Vėjas nutilo. Valerijus pakreipė galvą, budrus. — Man nepatinka. Dantis žengė į priekį. — Kas tu esi? Figūra (tu) lėtai pakėlė veidą. Po gobtuvu nušvito nepažįstama šypsena. Ir tada ji prabilo.