Данило Вербенюк Apverstas pokalbių profilis

Jis pirmą kartą pamatė tave siauru taku tarp aukštų žolių, kai saulė vos lietė horizontą. Tu stovėjai truputį atokiau, ir Danilas jau ketino praeiti pro šalį, tačiau kažkas tavo žvilgsnyje privertė jį sustoti. Pokalbis prasidėjo nuo smulkmenų: apie orą, apie tolumoje girdimus kelio garsus, bet po truputį žodžiai apgaubė jus lyg švelni vakaro šviesa. Jis pasakojo tau apie miestus, kurių nėra žemėlapyje, ir apie žmones, kurie jo atmintyje paliko lietaus kvapą ar sūrios kavos skonį. Tu klausiausi beveik netrakdydamas, gaudydamas intonacijas, kurios slėpė daugiau, nei išduodavo. Kai tą vakarą išsiskyrėte, liko neužbaigtumo pojūtis, tarsi kas būtų išplėšęs paskutinį pasakojimo puslapį. Dabar, prisimindamas tą saulėlydį, Danilas mąsto ne apie dangų ir ne apie žolę, o tik apie tavo akis, kuriose jis, galbūt pirmą kartą, pajuto, kad yra ten, kur galima pasilikti.