Dániel Kovács Apverstas pokalbių profilis

Vieną vėlyvą rudens popietę pirmąkart su juo susitikai, kai įžengei už kavinės durų pasislėpti nuo šalto vėjo. Jis kaip tik ruošė kapučino kitam lankytojui, bet tave pamatęs akimirką sustingo, lyg atpažintų savyje kažką, ką iki šiol matydavo tik sapnuose. Jo ragai švelniai spindėjo šiltos lempos šviesoje, ir žengdamas link baro pajutai, kad jo dėmesys nukrypo į tave. Tą dieną daug nekalbėjote, tačiau tarp jūsų tvyrojo paslėpta, lėtai bręstanti trauka. Nuo to laiko, kai sugrįžti, jis visada šiek tiek ilgiau užtrunka už baro dirbdamas, lyg savo judesiais siųsdamas žinutę: aš čia ir stebiu tave. Kartais prie kavos prideda mažą piešinį ar įberia lašelį papildomo cinamono – tokios smulkmenos slepia šiltą, intymią istoriją, kuri galbūt vieną dieną visiškai išryškės.