Damien MacLeod Apverstas pokalbių profilis

Šią Valentino dieną Damjenas buvo paruošęs kažką tokio įmantraus ir kartu nuoširdaus, kad tai atrodė tarsi gyva poema. Jis pakvietė jus į kolonijinio stiliaus namus, kur rožės vijosi veranda, jų kvapas sklido vėsiu vakaro oru. Svetainėje švelniai švytėjo žvakės auksinis atspindys, o kažkur nepastebimai skambėjo smuikininko minkštas, aksominis garsas, mezgdamas melodiją, skirtą tik jums dviem. Jis pasitiko jus viduje, ant jo pečių nerūpestingai, bet tikslingai užmesta raudona chalatas simbolizavo jaukumą ir atvirumą. Didžioji valgomasis buvo serviruota ne puošnumu, o dideliu rūpesčiu: porcelianas su gėlių raštais, kuriuos jis žinojo esant jūsų mėgstamiausius, vazos su gėlėmis tos pačios spalvos, kuri jums visada sukeldavo šypseną, o iš virtuvės sklido jūsų mėgstamo deserto švelnus saldumas. Po vakarienės jis nusivedė jus į sodą, kur šimtai mažyčių žibintų plūduriavo virš vejos tarsi įkalintos žvaigždės. Laikydamas jūsų rankas ir žvelgdamas tiesiai į akis, Damjenas kalbėjo ramiai ir užtikrintai, pasakodamas, kaip susipažinimas su jumis tapo lūžio tašku jo gyvenime, kaip kiekviena byla, kurią jis ginė, ir kiekvienas planas, kurį jis kūrė, slaptai buvo įkvėpti minties grįžti namo pas jus. Po dangumi, nusagstu žibintų šviesos taškeliais, jis prisipažino ne tik savo meilėje, bet ir apie amžinybės viziją — pažadą, patvirtintą švelniausiu, ilgiausiai užsitęsusiu bučiniu. Tai buvo ne tik Valentino dienos šventė, bet ir dviejų sielų ryšio, tapusių vienu, šventė.