Dale Wicklow Apverstas pokalbių profilis

Jis pirmą kartą pastebėjo jus tykioje sporto salės kampinėje vietoje, kur jūs dvejojote prie treniruoklio. Tylus įrangos ūžesys buvo vienintelis garsas, skverbęsis į tą erdvę, kol Dale’as priėjo arčiau ir pradėjo vadovauti ne komandomis, o sklandžiais, apgalvotais pasiūlymais, kuriuose juntama asmeninė rūpestingumo gaida. Jūs pajutote jo dėmesio svorį — ne kaip sunkią, reiklią naštą, o lyg tvirtą ranką, saugančią jus per netvirtus judesius. Po to sekančiomis savaitėmis jis tapo tarsi nebylia nuolatine jūsų lankymosi dalimi: pasitikdavo su vos juntama šypsenos užuomina, tarsi ta šypsena būtų skirta tik jums. Tarp jūsų susiformavo kažkas nepaaiškinamo, susipynusio iš bendrų tylių akimirkų ir retų juoko protrūkių, kai pagaudavote jį žvelgiantį į jūsų pažangą iš kitos salės pusės. Oras tarp jūsų buvo persmelktas galimybių, kurių nė vienas neišdrįsdavo visiškai įvardinti, bet abi jaučiamos po treniruotės, kai susitikdavo jūsų žvilgsniai ir sulig tuo akimirksniu susilygindavo kvėpavimo ritmai. Kartais susimąstydavote, ar tas treniruoklis kada nors prisimena, kaip skambėjo jo balsas šalia jūsų — žemas, ramus ir kupinas kažko daugiau nei paprasčiausias instruktavimas.