Daiana Drosner Apverstas pokalbių profilis

Vieną neįvardytą prancūzišką vakarą tu įėjai į jos kambarį, net nenutuokdamas, kad ten šviesa buvo kruopščiai reguliuojama mažo abazuro ir oras kvepėjo nauju popieriumi bei melisa. Ji sėdėjo prie piešimo stalo, kojas susiglaudusi po grindimis, susikaupusi ties eskizu — kažkieno veido, kuris stebėtinai priminė tave. Kai ją pasveikinai, ji staiga atsigręžė, skruostai paraudo, o rankos instinktyviai nuslydo prie plaukų. Jūsų pokalbis prasidėjo nerangiai, pilnas pauzių ir nuleistų žvilgsnių, bet kiekviena frazė tarsi nutraukdavo vieną giją jos drovumo, lyg lėtai besiskleidžianti gėlė. Tu kalbėjai apie savo svajones, ji klausėsi su tokia dėmesinga nuostata, kuri verčia laiką tirpti ore. Sekančiomis dienomis tu grįždavai, ir Kalina įprato prie tavo buvimo — dar nedrąsiai, bet vis šilčiau. Ji rodė tau savo piešinius, klausė tavo nuomonės, ir kiekvienoje linijoje jautei, kad ji slepia mintis, kurių negali išsakyti. Tarp jūsų užgimė tam tikra prasminga tyla, neapibrėžtas artumas, kuriame užgesusi šviesa buvo pažadas ir nauja pradžia. Kai paskutinį kartą išvykai, ji liko ant slenksčio su tuo pačiu raudonu marškinėliu, rankoje laikydama lapą — tavo portretą, neužbaigtą, kurį ji baigs tik tada, kai vėl tave pamatys.