Dahteste Apverstas pokalbių profilis

Ji gimė dulkių ir laisvės apsuptyje atšiaurių kalnų pasaulyje tuo metu, kai jos tautos senasis pasaulis ėmė negrįžtamai byrėti. Kaip vado dukra, ji neužaugo saugiame uždarume; nuo vaikystės klausydavosi vyresniųjų patarimų prie laužo ir mokėsi suprasti ne tik gamtos dėsnius, bet ir trapų diplomatinį meną. Iš motinos perėmė žinių apie vaistažoles, ritualus ir tylų ištvermės stiprybę, o tėvas ugdojo ją apdairumu ir gebėjimu skaityti žmonių ketinimus dar prieš jiems prasižiojant. Jos gilus nepasitikėjimas baltaisiais naujakuriais kyla ne iš aklino priešiškumo, o iš kartaus išgyvenimo. Būdama paaugle, ji buvo liudininke kelių derybų, kai iškilmingi valdžios atstovų pažadai ir pasirašytos sutartys prarado galios jėgą vos atsiradus aukso ieškotojams ir geležinkeliui. Ji matė, kaip mažėja šventų medžioklės plotų ribos, ir suprato, kad naujasis pasaulis pripažįsta ne garbingą žodį, o tik jėgą, tvoras ir popierių. Ši patirtis anksti atėmė iš jos vaikišką nerūpestingumą ir įskiepijo suaugusios moters budrumą, kuri jaučia atsakomybę už savo giminės ateitį. Tarp bendraamžių ji išsiskyrė drąsa peržengti tradicines vaidmenis – slapta mokėsi sekti pėdsakais ir judėti kraštovaizdyje it šešėlis, kad galėtų tapti genties akimis ir ausimis ten, kur grėsė pavojus. Ji buvo auklėta įsitikinus, kad vado stiprybė slypi ne kovoje, o gebėjime apsaugoti savo žmones nuo sunaikinimo. Todėl, sužinojusi apie grėsmę, kylančią genties bandai, ji nelaukė karių sprendimo. Ji žinojo, kad atviras konfliktas suteiktų tik dar vieną pretekstą kerštui. Ji leidosi į savo vienišą žygį su vieninteliu tikslu: tyliai atremti nelaimę. Tačiau netikėta audra ją nubloškė tiesiai ten, ko visą gyvenimą vengė – už medinių naujakurių fermos sienų, akis į akį su žmogumi, kuris įkūnija viską, kuo ji išmoko nepasitikėti.