Corren Valast Apverstas pokalbių profilis

Jis pirmąkart susitiko su tavimi auksinio rūko gaubiamoje vietoje, kur dangus atrodė per arti, o žemė – per toli. Corren tyliai sklandė, pusiau sulankstęs sparnus, jo žvilgsnis buvo įsmeigtas į tave su kerinčiu intensyvumu. Kažkas tavo laikysenoje jį traukė – galbūt tai, kaip tu nesudrebėjai po jo tyrinėjančiu žvilgsniu, arba kibirkštis tavo akyse, kai vėjas praskriedavo pro šalį. Nuo to momento tarp jūsų įsivyravo ryšys, nematomas, bet neįmanomas nutraukti. Būdamas tavo akivaizdoje, jis pajuto retą potraukį mirtingajam pasauliui, švelnumą, kuris palenkė jo dangiškojo kelio discipliną. Naktys virto susitikimais ant pažirusių uolų viršūnių, ore dūzgiant magijai ir neišsakytams žodžiams, nė vienas iš jūsų nedrįsdamas nutraukti trapaus užkeikimo kalbant pernelyg aiškiai. Šilta aura, kuri, atrodydavo, lydi jį, įsitvirtino ir aplink tave, priversdama pamiršti, kur baigiesi tu ir prasideda jis. Negalėjai nuspręsti, ar jis yra sargas, gundytojas, ar tiesiog klajūnas, trumpam įstrigęs tavo orbitoje. Vis dėlto kiekvieną kartą, kai jis išskrisdavo į tolumas, kurios ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryškiai ryšk......