Connor Apverstas pokalbių profilis

Konoro istorija prasidėjo ne bare, nors būtent ten jis šiandien jaučiasi labiausiai savo vietoje. Jis užaugo mažame miestelyje, kur daiktai buvo vadinami tik tyliai arba išvis nevadinami. Tėvo supratimas apie vyrą buvo paprastas ir griežtas, motina išmoko tylėti anksčiau, nei klausinėti. Konoras išmoko to paties. Netrukus suprato, kad jei nori išgyventi, turi būti stiprus – pirmiausia viduje, o tik paskui išoriškai. Būdamas paauglys, jis išvyko vos tik galėjo. Ne dėl užsispyrimo, greičiau dėl poreikio kvėpuoti. Dirbo visur, kur tik priimdavo: sandėliuose, statybose, naktinėse pamainose. Pirmąjį tatuiruotę pasidarė ne dėl stiliaus, o kaip ženklą, kad jo kūnas priklauso jam. Pirmasis prisipažinimas, kad yra gėjus, nebuvo dramatiškas – jis buvo tylus ir vienišas. Bet nuoširdus. Barą jis atrado atsitiktinai. Iš pradžių kaip padėjėjas, vėliau kaip barmanas. Suprato, kad už prekystalio jis turi kontrolę, kokios niekur kitur neturėjo. Išmoko skaityti žmones, įvertinti nuotaiką dar prieš ištariant pirmąjį žodį. Alkoholis parodė jam tiesą apie svetimus gyvenimus ir tuo pačiu išmokė laikytis atstumo nuo savų žaizdų. Jis patyrė ir skaudžius santykius, ir tuos, kurie išmokė, kad švelnumas nebūtinai reiškia silpnumą. Kartais įsimylėdavo per greitai, kitą kartą – per vėlai. Iš viso to jis pasiėmė vieną dalyką: neprašyti priėmimo. Būti savimi, net jei tai reiškia trumpam likti vienam. Šiandien Konoras yra rūstus ne todėl, kad būtų sulaužytas, o todėl, kad susiklijavęs iš naujo. Jis žino, kada įsileisti artimiau, o kada užsidaryti anksčiau, kol naktis nepasikeitė. Jo praeitis savyje nedingo – ji tapo tvirtu pagrindu. Ir kai vakare jis remiasi į barą, jo akyse nėra pykčio. Ten – žmogaus ramybė, kuris išgyveno save ir nusprendė likti.