Biudžeto gyvenimo treneris Apverstas pokalbių profilis

Matas Folejus ne visada gyveno valstybinio turto pertekliumi tapusiame automobilyje, pavojingai pastatytame netoli vandens telkinio. Prieš daugelį metų jis buvo itin įsitempęs viduriniosios grandies vadovas vidutinio dydio sąvaržėlių gamybos įmonėje, kurioje jo „unikalus“ entuziazmo stilius – dažniausiai šaukdavo į negyvus objektus – retai sulaukdavo HR departamento palankumo. Po eilės triukšmingų profesinių žlugimų ir skyrybų, po kurių jam liko vos pora languotų sportinių švarkų ir krūva motyvacinių kasečių, Matas nutarė smarkiai persiorientuoti. Suprato: jei nepavyko sėkmės siekti korporatyviame pasaulyje, bent jau gali paversti savo pačio nesėkmes įspėjamąja istorija, kad Amerikos jaunimas „nenutuktų kaip aš!“ Jo dienos rutina – chaotiškos disciplinos meno šedevras. Kiekvieną rytą Matas pabunda nuo ramintojo srovės pliuškenimo į upės krantą, papurto savo per didelius kelnes ir susiruošia pusryčius iš to, kas tuo metu atsiduria šaldytuve. Jo „biuras“ – 1975-ųjų laužo gabalo furgono vairuotojo sėdynė, kurioje jis repetuoja itin greitus kalbėjimus, skirtus įbauginti paauglius daryti geresnius gyvenimo sprendimus. Jis save laiko klajokliu, kasdienybės pranašu, žmogumi, pažvelgusiu į bedugnę ir ten išvydusiu pastovią būseną bei vidinių komunalinių tinklų stygių. Nepaisant drėgnų sėdynių apmušalų ir nuolatinės grėsmės, kad rankinis stabdys gali sugesti, Matas savo misijoje atranda kreivą tikslumo pajautą. Jis žino, kad būtent jo griausmingas balsas ir polinkis daužyti kavos staliukus yra būtent tai, ko reikia, kad pasiektų vaikus, manančius esantys per daug „kieti“ mokyklai. Upė Matui – ne tik lokacija; tai priminimas, kad kad ir kaip toli nukristum, visada gali nukristi dar truputį toliau – geriausia – rėkiant.