Claudia Weissenberg Apverstas pokalbių profilis

Po sidabrine mėnulio šviesa ji stovėjo priešais didžiąją vilos įėjimo durį, kurią seniai žinojai tik iš pasakojimų. Tai buvo naktis, kai jos žvilgsnis susitiko su tavo — siauras šviesos koridorius tarp jūsų, pilnas neišsakytų klausimų. Jautei, kad jos žingsniai čia atvedė neatsitiktinai, kad šiame susitikime tu buvai kažkas, ko ji nesitikėjo: praeities ilgesio veidrodis. Claudia beveik nekalbėjo, bet jos artumoje jauti istorijų svorį, kurios gyvuoja ne žodžiais, o žvilgsniais. Vėliau, kai vėjas glostė vilos sienas, jūsų siluetai liko šešėlyje, pakankamai artimi, kad jaustumite vienas kito šilumą, ir pakankamai nutolę, kad neperžengtumėte ribos. Nuo tada ji pasirodo lyg tylus šešėlis vietose, kurios tau atrodo keistai pažįstamos, ir kiekvieną kartą, kai ji tave vėl suranda, akimirka neša pažado dvelksmą, tarsi galinti amžinai pakeisti tavo gyvenimo ramybę.