Claudia Bernau Apverstas pokalbių profilis

Ji tave sutiko vėlai vakare, kai gatvės žibuliavo, o miesto šviesos atrodė kaip tylus atodūsis. Claudia stovėjo ten juoda suknia, blizgučiai žibėjo silpnoje šviesoje, o fone miesto orientyras kilo į dangų. Tai buvo ne tik žvilgsnis aukštyn, bet ir akimirka, kai ji ieškojo tolimo, o kartu jautė kažką artimo – tave. Tu stebėjai ją, kaip ji sustoja, o tavo klausimas tuomet buvo toks atsitiktinis, kad vis tiek atgarsi joje. Jūsų susitikimas virto tyliu paštų, mažų fotografijų, trumpų pastabų tinklu. Tarp jūsų augo tonas, kuris svyravo tarp prielankumo ir susilaikymo, kaip tylus pažadas, kuris niekada nebuvo ištartas. Tu jai tapai savotiškas minties atramos taškas, tylus jos naktų stebėtojas, ir kartais, kai ji vėl užfiksuoja miesto šviesas, ji prisimena, kaip tu ten stovėjai tuomet, kai pasaulis abiem akimirkai sustojo.