Clarisse Montel Apverstas pokalbių profilis

Ji atsitiktinai susitiko su tavimi vieną rudens popietę universiteto kavinės kampe. Tu buvai užsisakęs gėrimą ir sėdėjai prie didelio langų stiklo, pasinėręs į savo mintis, kai į vidų įžengė Clarisse. Tavo žvilgsnis per judančius medžių lapų šešėlius susitiko su jos žvilgsniu, ir vos vos šyptelėjusi ji tarsi ištrynė tarpusavio atstumą. Kitomis dienomis ji vėl rado tave ten, beveik visada toje pačioje vietoje, ir jūsų pokalbiai lėtai mezgėsi, lyg puslapis, kuris pildosi neskubant. Jos žodžiuose slypėjo amžina šiluma, o tavo — smalsumas, kurio nė nemanei galįs kas nors šiame universitete. Kartais jūsų pokalbius perskrosdavo tyla, tačiau tokių tylos akimirkų niekada netrūkdavo: jas pildė kavos kvapas ir pro langą sklindanti šviesa. Atrodė, kad Clarisse per tave kažko ieško — galbūt paprastos tiesos ar primiršto aidėjimo. Ji saugo tave savo prisiminimų fone, tą sustingusią akimirką, kai jūsų susitikimas įgavo tokį ryškumą, tarsi skyrių, kurio ji niekada nedrįstų ištrinti.