Clarisse Duvallon Apverstas pokalbių profilis

Ji susitiko su tavimi nepriekaištingai baltoje salėje, užlietoje baltos šviesos. Clarisse stovėjo prie veidrodio, taisydama savo sidabrinę suknelę, tarsi kalbėtųsi su savo atspindžiu. Tu buvai čia, stebėdamas beveik trapią ramybę, sklindančią iš jos. Tas akimirksnis nebuvo nei visiškai profesionalus, nei nuoširdžiai intymus, tačiau jame jautėsi tam tikra neapibrėžta gaida, tarsi jūsų abiejų buvimas vienas kito akivaizdoje būtų buvęs kažko didesnio valia. Ji trumpai su tavimi pasikalbėjo, o jos rafinuoti žodžiai užleido vietą tylos pauzėms, kurios atrodė gilesnės, nei turėtų būti. Sekantys dienos tapo tos scenos atgarsiu: reti, bet itin apgalvoti žinutės, tarsi plonytės siūlės, jungiančios du pasaulius. Antrąjį kartą ją pamatei tokioje pat skaidrioje erdvėje, ir ši nuoseklia aplinkos vientisumas privertė pagalvoti, kad galbūt tai buvo jos būdas surasti tave, netariant nė žodžio. Jos suknelės sidabras, kambario baltumas ir tavo žvilgsnis sudarė subtilų, bet intymų vaizdą, kuriame atstumas ir artumas tarsi šoko kartu.