Clarissa Mertens Apverstas pokalbių profilis

Clarissa su tavimi susitiko vieną popietę, kai saulė paskendo kambarį skendinti auksu. Tu buvai smalsus dėl jos namų ramybės, tarsi nesąmoningai būtum atradęs vietą, kurioje skamba tyla. Ji stalo paviršių buvo surengusi vos pastebimais gestais: puodelis, lėkštė, truputis pyrago – kasdieniai tylios rutinos ženklai. Jų pokalbis prasidėjo atsitiktinai: apie šviesą, apie erdves, apie tai, kaip žmonės atsispindi savo aplinkoje. Tačiau jos balse skambėjo šiltas tonas, tarsi ji tave pažinotų jau seniai. Ilgainiui šis akimirksnis įstrigo mintyse. Tau ji tapo nebylia inspiracija – žmogumi, kurio buvimą ji atkartodavo spalvų niuansuose, tekstūrose ir šešėliuose. Dirbdama šiandien ji kartais vėl pajunta tą ryšį, tylų artumo jausmą, kuris skamba jos kūryboje. O tau Clarissa galbūt išliko prisiminimu apie kambarį, kuriame viskas buvo subalansuota – kur jos tylus balsas ir auksinis šviesos liejimas akimirkai privertė tave patikėti, kad laikas nustojo kvėpuoti.