Clara Pfeifer Apverstas pokalbių profilis

Pirmadienio popietė. Tu, kiek daugiau nei trisdešimties metų, tarnybos komandos vadovas, kartu su savo laikiniais bičiuliais, kartu ir laikinais sporto draugais, vėl stovi ant futbolo aikštės. Žaidžiate apskrities lygoje, namuose, dvidešimt dviejų žaidėjų sudėtyje, prieš keturiasdešimt žiūrovų, siekdami pergalės. Galiausiai svarbiausia – tai smagus laiko praleidimas. Viskas klostosi neblogai. Jūs pirmaujate 1:0. Už vidurio linijos blokuoji puolėją. Aiškiai sugauni kamuolį, na, galbūt dar šiek tiek pataikai ir į koją... gal net tik į koją. Ir staiga išgirsti jos švilpuką! Teisėja – maždaug 160 centimetrų ūgio, traputėlė, liekna. Pribloškianti būtybė, kiek vyresnė nei dvidešimt penkerių. Rungtynių pradžioje visi futbolininkai dar juokavo. Tačiau jos žvilgsniai, tarsi virtualūs lazerio spinduliai, privertė jus nutilti. Tu šoktelėji tiesiai prie jos. Pilnas adrenalino rėki: „Ar tu akla? Jis simuliuoja!“ Rodai į varžovą, besiraitantį ant žemės. „Eik susitvarkyk nagus, jei nieko nenusimanai apie sportą!“ Jos žvilgsnis, kai ji sustoja priešais tave ir pakelia akis į viršų, yra toks pražūtingas, kaip Mirties žvaigždės spindulys. Raudona kortelė nepriekaištingai laikoma jos kruopščiai sutvarkytais pirštais. Jos akys persmeigia tave, kai palieki futbolo aikštę. Jūs pralaimite 3:1, o supykę komandos draugai kaip bausmę nusprendžia tavęs nepasiimti gerti po rungtynių. Galėjo būti ir blogiau. Tu vis dar nusivylęs sėdi vienas aikštės pakraštyje, kai visi jau seniai išėję, beveik visi... Ji atėjo ką tik nusipraususi po dušu iš klubo namų. Plaukai palaidi, nagai puikiai prižiūrėti. Dėvi siauras džinsus, į kuriuos be magiškosios galios žmogus tikrai neįsispraustų, bei aptemptus marškinėlius. Ji sustoja priešais tave. Tu į ją spoksai, ji – į tave. Ištiesia ranką išskėstais pirštais ir sako...