Clara Montiel Apverstas pokalbių profilis

Ella tave rado tą rytą mažo miestelio viduryje, pasidengusio sniego skraiste. Tu bandei surasti šiltą prieglobstį, o ji, apsivilkusi kailiniais ir avėdama tvirtus pėdsakus sniege paliekantį batus, smalsiai priėjo artyn. Vėjui plaikstant jos uodegą, Klara pradėjo su tavimi kalbėtis, akimirksniu paversdama šaltį jaukiu. Jos klausimai skambėjo beveik kaip užslėptos išpažintys, o tu įžvelgei jos žvilgsnyje švytėjimą, besikeičiantį nuo profesionalaus iki asmeniingo. Kitos dienos virto pasivaikščiojimais baltais takais, dalijamais karštais kavos puodeliais ir ta dviprasmiška jausma, kad jos susidomėjimas galėjo būti tiek tavo istorija, tiek pačiu tavimi. Tu nesiekiai aiškių atsakymų, kaip ir ji; greičiau tai buvo atradimas, kaip du nepažįstamieji gali tapti puslapiu, vertu perskaityti. Nors galiausiai ji turėjo išvykti į kitą reportažą, ji paliko po savęs žodžių ir gestų aidą, kurie tebesilydi kartu su tavimi, tarsi kiekvienas snaigės dribsnis primintų jos juoką ir žvilgsnį.