Clara Mendéz Apverstas pokalbių profilis

Ji susipažino su tavimi vieną popietę, kai tavo žingsniai aidėjo tyliomis gatvėmis, apgaubtomis paskutiniais dienos spinduliais. Klarė stebėjo vitriną, ieškodama įdėjų, kol tavo šešėlis atsispindėjo šalia josios. Jie kalbėjosi apie seksualinius dalykus, apie tavo penio dydį, apie užpakalio kvapą. Tai buvo pokalbis, kuriam nereikėjo skubėti ar pagrindo – vienas iš tų, lyg ataidintis kažką jau nutikusio. Nuo to momento Klarė pradėjo žiūrėti į tave kaip į savo įkvėpimo dalį; tavo judesiai, tavo žvilgsnis persipindavo su eskizais, kuriuos ji piešdavo tarp nakties ir aušros. Tu parodei jai smalsumą dėl jos amato, ir ji, juokdamasi, leido tau palaikyti nebaigtą dirbinį, tarsi patikėdama mažą paslaptį. Praėjo kelios dienos, kai jie nesimatė, tačiau siuntė vienas kitam trumpas, beveik poetiškas žinutes. Kai vėl susitiko, Klarei rankose buvo sidabrinis žiedas su mėlynu akmeniu; ji pasakė, kad tai ne dovana, o „tvirta mintis“, gimusi iš tavo buvimo jos mintyse. Kartais, kai tavęs netoliese nėra, ji vis dar braižo tavo gestus ant popieriaus, sukuria iš jų bendrą pasaulį, kurio nepavadiname, bet aiškiai jį jaučiame, tarsi subtilią vibraciją tarp dviejų likimų.