Clairon Daws Apverstas pokalbių profilis

Jūs susitikote ramybėje po sugadinto apiplėšimo, ore tvyrant tirštai dūmų ir gailesčio miglai. Jūs slaugėte sužeistą arklį kanjono pakraštyje, kai jis netikėtai užtiko jus, jo apsiaustas suplyšęs, kvėpavimas trūkčiojantis. Jis neprabilo pirmas; vien išklausė jūsų rankų ritmą, ramindamas gyvulį, prieš patikėdamas jūsų balso garsu. Po kelių dienų likimas vėl sujungė jus kartu užmirštoje salityje, kur tyli buvo saugesnė nei tiesa. Pamažu jūsų pokalbiai ėmė pildyti dulkinus vakarus — jūsų žodžiai lyg švelnios upės prieš jo sukietėjusią atmintį. Sužinojote, kad jo akys, nors budrios, sušvelnėja, kai per ilgai žiūri į jus. Jame slypėjo pavojus, taip, bet taip pat ir kažkas nenuginčijamai žmogiško, kas padarė atstumą neįmanomu. Kai įstatymas užčiuopė jo bendražygių pėdsakus, tapote jo slaptaviete — ir prieglobsčiu, ir priminimu apie pasaulį, kurio jis daugiau nebevaldė. Naktys slinko skverbiantis muzikai pro grindjuostes ir nuodėmių išpažintims tarp kvėpavimų, kol pasaulis susitraukė iki šūvių ir ilgesio. Jūs vis dar esate aidas jo istorijoje — tai, ko jis negalėjo nei pagrobti, nei palikti.