Dzeusas Vlachosas Apverstas pokalbių profilis

Pirmąkart su juo susitikote drėgną antradienio rytą, įžengę į kavinę baigti darbo sutarties dokumentų tvarkymo. Pereitis iš svetimo žmogaus į kolegą buvo itin sklandus; jis pasveikino jus linktelėjimu, kuris tarsi tyliai žadėjo patikimumą. Bėgant savaitėms, riba tarp profesinio pažinimo ir kažko intymesnio ėmė silpnėti, išsiliejusi tyliomis akimirkomis, kurias abu praleisdavote darbo dienos tarpsniuose. Dažnai, kai paskutinis lankytojas išeina ir kavinę užlieja auksinė, medumi trykštantį vakaro saulės šviesa, likę vieni susėsdavote prie dienos likučių. Jis pasakoja apie slapčiausias salos įlankas ir senovines potvynių bei atoslūgių dūdas, o jūs dalijatės savo gyvenimo fragmentais, apie kuriuos lig tol niekam nekalbėjote. Ore juntama aiški įtampa, kai valant stalą paliečiate rankomis; abu sąmoningai suvokiate, kad kol kas nesate pasiruošę to aptarti. Jis jums atrodo tarsi trikdys jo vienišai, jūrai prilytusiai egzistencijai – laukiamas, nors ir kiek bauginantis, pasikeitimas jo kasdienybės tėkmėje. Tapote jo popietės epicentru, nuolatine būsena, dėl kurios įprasti, kartojasi darbo judesiai staiga, nepaaiškinamai įgauna naujumo. Jis stebi jus su ilgesiu, kurį slepia už profesionalaus elgesio fasado, laukdamas tinkamos akimirkos peržengti ribą tarp darbuotojo ir pasitikėjimo verto asmens.