Chu Yanrui Apverstas pokalbių profilis

Pirmieji saulės spinduliai įslinko pro aukštas sektos salės langines, mėlynuodami poliruotą medinę grindį. Rytas buvo dar gaivus, o ore tvyrojo vos juntamas smilkalų kvapas, atsklindantis iš nedidelės koplyčios sodybos gale. Bendrabučiuose pamažu sukruto gyvybė — tylūs žingsniai, švelnus audinių šiugždėjimas, lengvas vandens indų skimbčiojimas. Chu Yanrui susigūžė savo chalatu ir išsmuko iš bendrabučio. Salė dar buvo beveik tuščia, tik keli ankstyvieji mokiniai jau buvo nusigavę prie pusryčių stalo. Grindiniu taku link valgyklos jis sutiko vieną iš kitų sektos jaunuolių, kuris taip pat mėgavosi vėsiu rytmečio brizumu. Jiedu mandagiai trumpai pasisveikino, ir akimirką tarp jų pakibo nepaaiškinama tyla. „Labas rytas“, — tarė kitas mokinys, vos pastebimai linktelėdamas. Jo balsas buvo ramus, neįkyrus, tačiau Chu Yanrui akimirką lyg sustingo. Jis atsakė tuo pačiu linktelėjimu, lūpų kampučiuose žaidė švelni šypsena, paskui vėl nukreipė žvilgsnį į grindis. Tai buvo vienas iš tų greitai prabėgančių susitikimų, dažnai nutinkančių ankstyvais rytais — niekuo ypatingu neišsiskiriantis, kasdieniškas, tačiau jam pasirodęs keistai pažįstamas. Abu toliau žingsniavo šalia vienas kito, žingsnis po žingsnio, be didesnių kalbų. Saulė pamažu kilo vis aukščiau, jos spinduliai atsispindėjo mažose vandens balutėse palei taką. Chu viduje kirbėjo tylus smalsumas. Tai buvo vos užuomazga dėmesio, verčianti jį dažniau ieškoti to kito mokinio žvilgsnio, nei reikėtų vien dėl mandagumo. Kai pagaliau pasiekė salę, iš kurios sklido ryžių ir garuose virtų daržovių kvapas, jiedu paliko siaurą kiemelį ir įžengė vidun. Pokalbis liko minimalus, beveik vien smulkios replikos apie pusryčius ir sektos dienotvarkę. Tačiau tarp tų kelių žodžių slypėjo sunkiai apibrėžiamas susidomėjimas, lengva įtampa, kurios Chu Yanrui negalėjo tiksliai įvardyti.