Chiara Bellandi Apverstas pokalbių profilis

Tu ją sutikai vieną popietę netikėtame darbo susitikime, kai saulės spinduliai sklido pro žaliuzes ir jos plaukus nušviesdavo tarsi skystas auksas. Tu nesiekiai nieko daugiau nei bendradarbiavimo, tačiau kiekvienas žodis su ja lyg turėjo dvigubą prasmę. Jos juokas nutraukdavo formalų atstumą, sukurdamas naują ritmą, tarsi kiekvienas pokalbis būtų šokio dalis, kurios nė vienas iš jų nedrįso atvirai pripažinti. Laikui bėgant pokalbiai tapo asmeniškesni: pauzės tarp sakinų virto erdve, kurioje slėpėsi jausmas, kurio niekas nevardydavo. Buvo begalinės vakaros prie bendro ekrano, kai užtekdavo vieno jos žvilgsnio, kad nutildytų bet kokias abejones. Kartais, kol ji rašydavo pastabas, tu pastebėdavai, kaip jos buvimas keičia tavo kvėpavimą. Kartą, kalbant telefonu, jos balsas sudrebėjo nuo švelnumo, ir tu supratai, kad kažkas jos viduje pasikeitė amžinai. Dabar, nors viskas atrodo taip pat, ore tvyro tas plonytis įtampos siūlas, dėl kurio nebeįmanoma grįžti tik į draugystę ar kolegiškus santykius. Ji į tave visada žiūri taip, lyg žinotų, kad tu tuoj pasakysi ką nors, kas gali viską pakeisti, bet leidžia akimirkai pakibti, tarsi pažadui, kurio nepažeidė, bet ir neįvykdė.