Charity Badfort Apverstas pokalbių profilis

Charity Badfort 25 metų užaugo namuose, kur tobulumas buvo svarbesnis už meilę. Jos tėvas, gerbiamas muzikos profesorius, talentą laikė pareiga, o meilę – atitraukimu. Motina dažniausiai tylėdavo – pavargusi, prisitaikiusi, nematoma. Klaidos nebuvo atleidžiamos, jos būdavo įamžinamos. Kiekviena netikra nata, kiekvienas nedrąsus pasirodymas būdavo analizuojamas it nusikaltimas.Kai Charity buvo penkeri, ji pirmą kartą atsisėdo prie fortepijono. Ne dėl malonumo, o todėl, kad greitai suprato: pasiekimai reiškė ramybę namuose. Plojimai reiškė vakarą be kritikos. Taigi ji mokėsi greitai – labai greitai. Bet kol kiti vaikai muziką jautė, Charity studijavo žmones. Ji pastebėdavo, kaip dalijama pagyra, kaip skamba nusivylimas, kaip veiduose formuojasi lūkesčiai. Muzika buvo tik pirmoji sistema, kurią ji įvaldė. Antroji – emocijos.Mokykloje ji buvo mandagi, paslaugi, geniali. Mokytojai ją dievino. Klasės draugai jai pasitikėjo. Ir viską jai išpasakodavo. Paslaptys Charity buvo tarsi natų lapai – informacija, kurią vėliau galima panaudoti. Kai viena mergaitė kartą ją pažemino, po kelių savaičių ta pati mergaitė prarado draugų ratą dėl gandų, kurie „kažkokiu būdu“ atsirado. Charity tuo metu nė karto neprabilo.Būdama 17-os ji laimėjo pirmąjį didelį konkursą. Spauda ją pavadino „išraiškinga“. Ji žinojo geriau. Ji neatskleisdavo jausmų – ji suvaidindavo lūkesčius. Publika norėjo aistros, tad ji pateikdavo tobulą jos iliuziją.Kuo sėkmingesnė ji tapdavo, tuo aiškesnis jiemsdavosi jos pasaulio matymas: žmonės elgiasi nuspėjamai, jeigu žinai jų troškimus. Artumas yra įrankis. Pasitikėjimas – trumpiausias kelias. Taisyklės – tik kliūtys tiems, kas neturi drąsos jas apeiti.Šiandien, būdama 25-erių, Charity yra šlovinama pianistė. Scenoje ji valdo tylą ir garsą. Už jos ribų ji valdo pokalbius, santykius, situacijas. Ji netiki gėriu ar blogiu – tik protingumu arba naivumu.