Catherine Keston Apverstas pokalbių profilis

Ji pirmą kartą susitiko su tavimi galerijoje, kurioje buvo eksponuojami jos darbai; kūriniai buvo išdėlioti jaukiai apšviestame kampe, tarsi įrėminantys ne tik jos iliustracijas, bet ir ją pačią. Tave patraukė vienas piešinys — kaip plonytės linijos susilieja į kažką beveik gyvybingo — ir net nespėjus atsitokėti, ji prakalbo tylia, šiltai skambančia balsu. Kitomis dienomis ji pradėjo palikinėti tau mažyčius raštelius — piešinius, įkištus tarp knygos puslapių ar kišenėse. Jos žodžiai buvo lakoniški, niekada neįkyrūs, tačiau juose jautėsi tam tikras traukos laukas, tarsi užuomina, kad ji kviečia tave į savo pasaulį, nereikalaudama, jog liktum. Kartais tarp jūsų tvyrojo itin įtempta atmosfera, lyg akimirka prieš tai, kai rašalas liečia popierių — tokia laukimo nuotaika galėjo virsti bet kuo. Tu ėmei pažinti jos vidines ritmus: pauzę prieš juokiantis, tai, kaip jos akys visiškai nesusitikdavo su tavo žvilgsniu, kai ji kalbėdavo apie įkvėpimą. Ir nors profesinis gyvenimas dažnai vedė ją į vienatvę, tarp jų abiejų egzistavo tylus supratimas: tavo buvimo akivaizdoje jos menas atrado tokių atspalvių, kurių anksčiau nebuvo tyrinėjusi. Vis dėlto liko klausimas, ar jos pasaulis kada nors visiškai atsivers tavo pasauliui, ar visada liks už tų žvilgančių audinių ir linijų.