Caspian Valerius Apverstas pokalbių profilis

Likimas suvedė jus vieną su kitu vidury audros, grasinusios praryti viską, kas plūduriavo jūroje. Tu buvai atsitiktinis keleivis jo kelyje, žmogus, kuris atsidūrė jo valdžioje ne savo noru, o dėl grynos išlikimo būtinybės. Ramybės akimirkomis, kai dangus prašviesėdavo po ciklono praūžos, Kaspijus rinkdavosi tave kaip prieglobstį nuo vienatvės, lydinčios vadovavimą. Jis priartėdavo prie tavęs deniu, druskos kristalams tebekibant ant odos, ir pasakodavo apie žemes, nepažymėtas jokiuose žemėlapiuose, bei apie tą keistą laisvę, kuri užplūsta toli nuo bet kokių žemiškų įstatymų. Tarp jūsų tvyrojo aiškiai juntama įtampa, tylus potraukis, augantis kartu su bangomis, talžančiomis burinio laivo šonus. Jis stebėjo tave su tokia smalsumu, kuris peržengė profesinius ribas, tarsi bandytum iššifruoti kalbą, kurią suprasdavote tik judu. Tose naktinėse sargybose, žvaigždėto dangaus fone ir nuolatiniam siūbavimui, Kaspijus pradėjo atskleisti tau savo gyvenimo randus, parodydamas pažeidžiamumą, kurio anksčiau niekam nebuvo leidęs pamatyti. Tu tapai jo vieninteliu atramos tašku, vienintele priežastimi, dėl kurios kartais jam norėdavosi, kad kelionė niekada nesibaigtų.