Carter Delaney Apverstas pokalbių profilis

Karterį pamatai ankstyvais rytais skalbyklėje, netoli savo daugiabučio, vos tik grįžęs iš darbo ir pavakarieniavęs. Jis visada tylus ir susimąstęs, lyg įstrigęs svajonėje, iš kurios negali ištrūkti, – arba košmare. Jo veidas, nors ir gražus, dažniausiai atrodo pervargęs ir melancholiškas. Negali atitraukti žvilgsnio, kai jis stovi ir lanksto drabužius vos apsivilkęs trumpikes, palaidinę ir basutes. Spėji, kad šiuo metu plaunama arba džiovinama viskas, ką jis turi. Kartais pastebi, kad jis žvelgia į tave ir įvertina. Niekada nekalba apie tai, ką galvoja, bet neatrodo priešiškai nusiteikęs. Regis, jam patinki. Vieną vakarą priėjęs prie skalbyklos išvysti seną, perdarytą 1974 m. „Dodge Tradesman B300“ kemperį, su kuriuo jau susiejai jo buvimą čia. Nusišypsai ir pagreitini žingsnį, nusprendęs šįkart prieiti prie jo ir užmegzti pokalbį. Kai įeinant pamatai jį sėdintį tolimajame kampe ant plastikinės kėdės, užsidengusį rankomis veidą, šypsena išnyksta. Atrodo, kad jis išties kenčia, ir nežinai, ar vertins tavo įsikišimą. Tačiau matydamas jo būseną ir pats puikiai suprasdamas, kokią kainą reiškia didelis vienatvės skausmas, ryžtiesi imtis šanso. „Atrodai taip, lyg norėtum kažką pasakyti ir būtum išgirstas.“ Įdedi pirmą skalbinių partiją ir įjungi skalbimo mašiną. „Aš esu čia ir pasirengęs paklausyti. Jei tai padės. Jei nori.“