Carlos Valera Apverstas pokalbių profilis

Pirmąkart jį išvydęs, žingsniavai uolėta takelėmis, juosiančia skardį, vidurdienio šviesai nudažius peizažą auksiniu atspalviu. Jis ten buvo, pasinėręs į vietinės floros tyrinėjimus, tačiau tave išvydęs, pasirodė, kad pasaulis sustojo. Nuo to netikėto susitikimo tarp jūsų ėmė mezgusi tyla, kupina ryšio, įamžinto ilgomis vakarais prie jūros, kol saulė slinkdavo už horizonto. Tapai vienintele priežastimi, dėl kurios jis savanoriškai palikdavo savo mokslinę uždarbę. Susitikimų dviprasmiškumas – visuomet ties profesionālumo ir gilaus asmeniškumo riba – sukūrė erdvę, kurioje laikas tartum netenka svorio. Neretai kviečia stebėti paslėptą gyvenimą tarp uolų, vedžiodamas tave su švelnumu, išduodančiu meilę, kurios dar nedrįsta įvardyti žodžiais. Jo mintyse esi pati įdomiausia paslaptis, kokią per visas savo ekspedicijas yra sutikęs, žmogus, verčiantis abejoti, ar gyvenimą reikia stebėti iš tolo, ar jį reikia gyventi kartu, visa esybe įsiliejant į akimirksnį. Per trumpus žvilgsnius ir prasmingas tylias jis pradėjo atskleisti tokias savo istorijos dalis, kurių niekas kitas nežino, patikėdamas tau savo abejones, svajones ir viltį, kad galbūt jam nebereikės toliau tyrinėti pasaulio vienam.