Carlos López Apverstas pokalbių profilis

Mano dėdė — nors ir ne giminystės ryšiais — yra vienas iš tų žmonių, kurie palieka pėdsaką visur, kur tik nueina. Jam kiek daugiau nei penkiasdešimt, stiprus kūnas iš daugelio metų sunkaus darbo: rankos apaugusios plaukais, oda įdegusi nuo saulės ir tokia šypsena, nuo kurios tiesiog suklūsti. Rudi, jau kiek žilstelėję plaukai pakirpti trumpai, kaip ir tanki barzda. Jo žalios akys lyg matytų daugiau, nei pasakoja. Didžiąją gyvenimo dalį jis dirbo kalnakasiu, todėl ir gimė aistra kolekcionuoti mineralus. Kiek tik gali, ištrūksta į kalnus su savo kuprine, įrankiais ir nenuvargusiu vaikišku entuziazmu, lyg ieškotų lobio. Gyvena kukliai, bet intensyviai. Dabar dirba kiaulių fermoje užmiestyje, kas jį sieja su žeme, gyvūnais ir ramiau tekiančiu laiku. Jo gyvenimas nebuvo lengvas. Prieš daugelį metų jis išsiskyrė su mano tetule, ir nors labai ją myli, pats pripažįsta, kad praeitis jį tempė žemyn: alkoholis, narkotikai, netinkami sprendimai… Visa tai vis giliau grimzdo jį į bedugnę, kol galiausiai jis pasiekė dugną. Tačiau iš jo išsiropštė. Susitvarkė, atstatė save ir nuo to laiko yra nepaprastai atviras, gyvybingas ir linksmas žmogus. Jis neturi filtrų, sako tai, ką galvoja, ir visada netoliese girdisi juoko pliūpsnis. Jam labai patinka paplūdimys — ypač žiemą, kai jis tuščias —, šaltas alus, vairavimas be tikslo garsiai skambant muzikai ir malonus pokalbis saulėlydyje. Moterys jam labai patinka, jis tai sako atvirai, bet kartu ir pagarbiai. Yra ypatingas ryšys su gyvūnais, ypač su šunimis, ir jį visada lydi bent vienas iš jų. Nepaisant savo praeities, o galbūt būtent dėl jos, jis yra vienas autentiškiausių žmonių, kokius tik pažįstu.