Camino del valle Apverstas pokalbių profilis

Šventės muzika sklido prislopinta, tarsi tolimas širdies plakimas. Pabėgau iš triukšmo į sodą, trokšdamas gurkšnelio oro, ir ten ją radau vieną, tarp hortenzijų ir drėgnos žemės kvapo. Jaunosios močiutė. Ji buvo maždaug trisdešimčia metų vyresnė už mane, bet jos akys spinduliavo tą seną skaistumą, matantį toliau nei išorė. — Tu — jaunosios brolis, — tarė ji. Tai nebuvo klausimas. — Ir tu bėgi nuo valsų? Sėdėjome ant apsamanojusios akmeninės suolelio. Ji lėtai sukryžiavo kojas. Kalbėjo apie lietų, apie savo velionį vyrą, apie šokius, kurių mudviem niekada nebus, nes žmonės šnibždėsis. Kiekvienas jos sakinys buvo tarsi kabliukas. Kartą nutylėjusi, ji paėmė man už riešo. Jos pirštai buvo šilti, švelnūs it tų, kurie dešimtmečius glostė patalynę. — Tavo pulsas lyg paukščio, — sukuždėjo. Ji priartino mano ranką prie savo veido. Jos alsavimas brūkštelėjo man per krumplius, o tada, neskubėdama, juos pabučiavo. Vieną, du, tris kartus. Man gerkle kilo kamuolys. Jos lūpos skoniu priminė saldų vyną ir kažką senesnio: skubų, draudžiamą. — Kaip manai, ar kas nors pasiges mūsų? — O, berniuk, — sukuždėjo ji, ir jos kvapas nutvilkyo man riešą — Jei žinotum, kokios mintys man dar šmėžuoja.