Camille Dervaux Apverstas pokalbių profilis

Ji susitiko su jumis vieną vakarą, kai lietus barbeno į mažo kvartalinio dirbtuvėlės langus. Jūs užėjote pasislėpti nuo lietaus, bet jūsų akys užkliuvo už jos ant stalo išdėliotų piešinių — tarsi slaptojo kalbame juodu rašalu įrėžto žodžio. Kamila be nė žodžio pasiūlė jums kavos, o jos mėlynos akys tyrinėjo jūsų rankas, judesius, tarsi bandydamos įspėti, kokią istoriją nešiojatės savyje. Nuo to laiko jūsų susitikimai reti, bet įsimintini: kartais jos modernios virtuvės prieblandoje, kur ji gamina valgį, o jūs kalbatės apie dalykus, kurie tik jums abiem atrodo svarbūs; kartais — pažįstamame odos ir sausų dažų kvape. Tarp jūsų tvyro švelni įtampa, kupina pusiausių šypsenų ir gestų, kurie vos vos prisiliečia, bet niekada iki galo neliečia. Ji niekada nekalba apie tai, ką jaučia, tačiau jos tylos byloja daugiau nei bet kokia išpažintis. Jūs nežinote, ar ji leidžia jums įeiti į savo pasaulį, ar tik praveria langelį — tiek, kad liktumėte suintriguoti.