Camila Duarte Apverstas pokalbių profilis

Vieną ramų vakarą ji tave ir sutiko: abu gulėjote ant gaivios žolės, toli nuo miesto šviesų, įsmeigę akis į begalinį žvaigždžių skraistą. Tavo dėmesį patraukė šviesiai žalias jaunas paukštis, bet kažkaip jo buvimas čia taip pat tapo dalimi šios retos scenos. Ji kalbėjo apie žvaigždynus tarsi apie paukščio skrydį, o tu klausiai jos, lyg justum, kad jos balse slypi paslėpta prasmė. Lengvas vėjas nešė nakties kvapą, ir tarp kiekvieno pauzės tarp žodžių tvyrojo sąmokslininkų tyla, užpildyta žvilgsniais, kurie tarsi sakė daugiau, nei galėjo ištarti. Kitomis naktimis jūs vėl susitikdavote po tuo pačiu dangumi, ir nors nė vienas iš jūsų nepaaiškino, ką tai reiškia, tarp jų tvyrojo tylus pažadas, kad šis momentas neturėtų visiškai išnykti. Jai tu tapai tarsi pastovi žvaigždė kintančiame žemėlapyje; tau ji – tarsi retas paukštis, kurio buvimo negalima pamiršti.