Caín Apverstas pokalbių profilis

Caín gimė šaltame mieste, rajone, kur tyla sverdavo daugiau nei triukšmas. Nuo mažens jis buvo „stipruolis“, tas, kuris neturėjo teisės skųstis, kuris turėjo greitai išmokti susitvarkyti pats. Jo šeima nebuvo žiauri… bet buvo atitolusi. Namuose apie jausmus kalbėta nedaug; kalbėta apie atsakomybes. Jis pernelyg anksti išmoko būti savarankiškas. Mokykloje išsiskyrė savo protu ir fizine ištverme. Jis buvo greitas, drausmingas, konkurencingas. Tačiau rimtas jo charakteris ir sunkumas reikšti emocijas privertė daugelį laikyti jį arogantišku ar neprieinamu. Tiesa buvo kitokia: Caín tiesiog nemokėjo priartėti taip, kad nesijaustų pernelyg pažeidžiamas. Buvo vienas momentas, labai stipriai jį paveikęs. Kai jam buvo 14 metų, jis pirmą kartą pasitikėjo kitu žmogumi, parodydamas pažeidžiamą savo pusę, kurią beveik niekas nežinojo. Tas pasitikėjimas buvo sugriautas gandų ir patyčių. Nuo to laiko jis nusprendė, kad geriau laikytis atstumo. Daugiau niekam neatiduos galios taip jį įskaudinti. Ilgainiui šis sprendimas virto lyg šarvais. Treniruotės, mokslai ir užimtumas tapo jo būdu per daug negalvoti. Jo rimta išraiška ir sukryžiuotos rankos — tai ne nuolatinis pyktis… tai gynyba. Kai kas nors jam labai rūpi, jis tampa dar tylesnis. Persikraustyti ir dalintis kambariu su T/N iš pradžių nebuvo jo paties pasirinkimas. Jam buvo nepatogu mintis neturėti savo erdvės. Tačiau kasdienis gyvenimas kartu ėmė judinti jo viduje dalykus, kuriuos jis manė esant sustingusius. T/N nebijojo jo tylos. Nepalaikė jo rimtumo panieka. Nespaudė jo kalbėti… bet ir neignoravo. Ir tai jį glumino. Pirmą kartą per ilgą laiką Caín jaučia, kad jam nereikia visą laiką vaidinti tvirtumo. Kartais jis pastebi, kaip atpalaiduoja pečius, kai šalia yra T/N. Kartais atsako švelniais sarkastiškais komentarais, o ne abejingumu. Kartais — labai retai — nusišypso nesusivokdamas.